Po medžiu stovėjo alkanas vilkas, tas pats vilkas, kuris alkanas nuo beprasmybės. Proto maistu ir besaikiu raudonu vynu nepamaitinsi, gal tik apraminsi, bet taip ir nurimsta dydžiai amžiams. Jam svarbu, bet jis pasimetęs. Daug kas pasimetimą dar papildomai mėto. Ir ne tik į viršų, kaip mažą vaiką, tėvas link saulės ir atgal į tvirtas rankas. Kur jau į rankas, į gniaužtus tiksliau. Kaip žinom taip ir gniaužiam, kiekvieno savitumą, pagal savo suvokimą. O kodėl? Nes kitaip nemokam. Pamiršę tiksliau. Kad neišprotėtume, per kartą viską prisiminę. Kokia karta tokie ir atradimai. Deja, kol kas, dažniausiai praradimai. Kodėl kol neprarandam, nesuvokiam kaip reikėjo? Bet ar tik taip mokam mylėti? Juk visgi patys manom, kad protas duotas tik tam, kad būtume protingi? Bet kodėl tada labiau klausom išmintingų? Ir kodėl manom, kad išmintis ateina tik su amžiumi? Gal išmintis aplanko tuomet, kada nurimsta protas? O vynas, juk iš tiesų svaigina, ne ramina.
Vilkas žino, kad gali būti sotus, bet jam atsibodo būti plėšrūnu. Šuo dėl to ir myli šeimininką, nes užtenka tik mylėti kitą, kad jis mylėtų tave. Nebent tu esi savanaudis ir tik vaidini, kad esi šuo. O kas jei ne tu, esi savo gyvenimo kalvis? Žemė po kojom bendra, bet juk kūjį valdai pats. Ir jau būk mielas, nustok kaltini kitus, kad ne tą turi, ko nori. Nepatinka – persirenk, o ne lauk kol kiti, paskutinę odą nulups. Išrankūs esam, kai kažką dovanoja. Raukomės, lyg nemalonų kvapą užuodę, nors gal kitas specialiai į laukus, laukinių, bet tuo pačiu išskirtinių gėlių skinti važiavo. Nesugebam priimti nuoširdžiai, o paskui skundžiamės, kad mums nieko neduota. Jeigu nepriimam smulkmenų, tai kodėl tikimės, kad kas atvers duris į naują, patogų gyvenimą. Išrankūs esam, kai kažkas dėmesį rodo, o likę vieni skandinamės niūriose mintyse.
Mintys mūsų, todėl už jas, taip pat esam atsakingi, kaip ir už pravertas lūpas, ir ne tik už garsą, kai čepsim prie stalo. Viskas mūsų pačių rankose ir širdyje, jeigu ją dar jaučiam. Na jaučiam, kai kažko norim, tiksliau kai nieko šalia nebelieka ir iš kito pagalbos nesulaukiam. O kodėl tada neprašom jos padaryti mus laimingais? Juk visgi ją jaučiam. Kodėl kaltinam kitus, Dievą, kad mums tokį gyvenimą davė? Juk mes patys savo neatsakingumu tai sukūrėm. Parodykit man bent vieną, kuris pasiekė viską, ką įsivaizdavo viską esant, eidamas melo keliu, griaudamas kitų gyvenimus, kuris būtų laimingas. Jo laimė išgaruoja. Iškarto. Iškarto kai jis lieka vienas su savimi. Širdies neapgausi. Todėl mes ją ir jaučiam.
Mes nebemokam dalintis. Arba duodam tik tam, kad kitas atiduotų, kažkada atgal. Sakot ne? Aš neimu. Na gal neduotąją akimirką. Bet kažkodėl žmogus, kuris gavo, neturi teisės pamiršti, kad buvo kažką gavęs, kai jo kažko paprašys. Kažkas, kažko, kažkam, kažkiek, kažkada, kažkodėl? O kodėl? Juk gerą gimdo gerą, bet ne skolą. Nors ir moralinę. Patys gėrį iškreipėm, o paskui skundžiamės, kad jis neegzistuoja. Ko mes nematom ar ne esam patyrę tvirtinam, kad to nėra. Bet jeigu kažkas visgi jums sako, kad yra laimingas, tai gal ne čia šuo pakastas, gal tame ir bėda, kad mes viską bandom užkasti, kai tuo tarpu po laisvę turėtume lekioti. Pabėk ir grįžk. Pamatysi kaip viskas pasikeis arba liks be tavęs. Tik tu pats gali sau atsakyti ar tikrai savo laisvei ir laimei neprikūrei užduočių bei taisyklių.