Jeigu manęs, kas paklaustų, kur prasideda šviesa ir baigiasi tamsa, aš parodyčiau pirštu į dangų. Jei manęs, kas paklaustų, kur prasideda žinojimas ir baigiasi tikėjimas, aš turėčiau atsisukti į praeitį ir paskaičiuoti kiek kartų klydau. Jei manęs, kas paklaustų, kiek žodžiuose yra prasmės, aš bandyčiau nuryti tylą, kad ji, manyje galėtų gimti, teisingais atsakymais.
Dažnai svarstau - kas sukūrė prasmę ir kiek ją įtakoja kasdieniai sprendimai. Jie pasirinkti gimstant ar keičiami gyvenant? Kur yra riba, tarp atsinešto ir duoto? Jeigu kas būtų vardinęs galimus variantus, vargu ar būčiau patikėjęs, kad viename iš jų slypi išmintis, o kiti tiesiog skirti suklysti vien tik tam, kad suprastum jog tai buvo klaida.
Ką darytų žmonės, jei galėtų skristi, mintimis į bet kurią pusę ir iš ten parsinešti, viską ko suprasti per kartą nesugebėtų? Ką darytų žmonės, jei galėtų aiškiai eiti į šviesą ir ja patapę, suprastų, kad tik ja - amžinai dabar ir tebus? Ką darytų žmonės, jei galėtų, šiandien, gyventi dieną, kuri rytoj bus lygiai tokia pat?
Kol nestovėjau tiesiai, atrodė, kad viskas kreiva. Kol nežiūrėjau žemyn, nemačiau, kad žemė, senai, pro kojų pirštus iki alkūnių prasismelkė. Lyg pelkė. Galvojau likimo. Vandens sūraus, po to kai rankomis, neplautomis, bandžiau prašvitusį pakaušį, nuo svetimų lūpų nukrapštyti. Subėgo ne viena tauta, muzikos paklausyti. Tik va, ne visi šokti, pagal tą patį ritmą mėgsta.
Kažkas grąžino jausmus. Jausmų jausmą atkėlė iš už užversto akmens ir rastų metalinių. Apie spalvą neklauskit, ne apie ją buvo galvota.
Man gera dalintis, bet juk ne visi, vienodai to vengia. Yra kas ir duoda - atgal, parodydamas kaip svarbu nereikalauti. Užmigo.