Nerijus Paluckas

Prisimenu tada stovėjau, palikęs viltį nevilty.
Prisimenu tada kalbėjau, taip tyliai jog girdėjo, jie visi.
Prisimenu ėjau aš tiesiai, aplink mintis į tolimą bedugnę.
Prisimenu suradęs šviesą, ja žavėjaus - kiek vis gi telpa vienoje širdy.
Nelengva būti atstumtuoju, taip pat sunku prarast save.
Nelengva gatvėje padėt varguoliui, jei jis kėsinasi apvogt tave.
Nelengva vaikščioti už du, nors norim pasikeisti mes abu.
Nelengva būna iš tiesų, kai žodžiai veda prie žaizdų.
Buvo klaidų ir tiesos grojo.
Buvo ir juoko, ašarų kalnai.
Buvo rytas, lygus nakties šešėliui.
Buvo prasmė, pasislėpus gyliai.
Atrasti dvasinę ramybę, kai vėjas drasko išdidybę.
Atrasti gėrio tapatybę, kai laikas bando sumedžiot puikybę.
Atrasti meilę begalinę, kai pats laikai, grandinėm surakinęs.
Atrasti kelią į namus, kai žvaigždės gęsta pamažu.
Tai kiek ilgai užtruks, kol rasiu kur einu?
Tai kiek reikės, kol patikėsi jog galiu?
Tai kiek gyvenimas yra kiekvieno mūsų kurtas?
Tai kiek likimas mums yra paskirtas?
Ką mano žmonės, kai melu maitina ir kai kitus, tik įrankiais vadina?
Ką mano žmonės, kai suprasdami kas bus, nurauna paskutinius sau plaukus?
Ką mano žmonės, kai tikėdami, kad klysta, pasirenka vien tai, nuo ko paskui beprasmiškai nuvysta?
Ką mano žmonės, kai praradę kas svarbu, toliau gyvena taip lyg pakartoti viską būtų normalu?
Žinojau prieš metus ar du, kad pasiduoti negaliu.
Žinojau vakar kur esu, kiek daug galiu ir kiek turiu.
Žinojau, kad atradęs dugną geležinį, išliesiu skausmą iš krutinės.
Žinojau, kad ateis tokia diena, kai vėl išgirsiu aš save.

comments