Aš dažnai galvoju ir sakau: - jeigu mano dukra nuspręstų eiti keliu, kuris mano akimis nėra teisingas, gal net per ne lyg sudėtingas, duobėtas ir skylėtas, su nuopoliais ir nuklydimais - tai būtų jos pasirinkimas. Jos laisva valia. Laisva valia pačiai patirtį viską, nuo ko ji galėtų apsisaugoti, jeigu paklausytų manęs. Ir vis gi, jeigu ji nenorėdama manęs klausytis paliktų mane ir eitų, metus iš metų ir rinktųsi skausmingą ir neteisingą, savo pačios patirtį, bet po daugelio metų sustotų ir susimastytų, kad kažką daro ne taip, atsisuktų, bei nuspręstų grįžti pas mane, kaip manote kaip aš pasielgčiau? Mylintis, savo brangiausiąją dukrytę?
Nesvarbu kiek metų būtų praėję, nesvarbu, kur ji bebūtų - aš tikrai, IŠ KARTO jai atverčiau savo glėbį, priimčiau atgal prie savo širdies ir pirmiausiai stipriai stipriai apkabinčiau.
Ir aš tikrai, jei nesakyčiau:- žinai ką, palauk truputi. Pirmą nueik pas kaimyną ir papasakok viską ką blogo padarei, pavaikščiok pas jį bent 100 metų, pakalbėk tūkstančius kartų tuos pačius, mintinai išmoktus, bet nieko tau nereiškiančius žodžius, nes aš senas ir iš pirmo karto negirdžiu. Po to išvažiuok į kalnus, pabūk ten vienas dar 100 metų ir gal, pabrėžiu - gal, tada aš tave priimsiu pas save!
Argi toks kelias yra tiesiausias? Argi tokį kelią sulytumėt savo vaikams, kad grįžtu pas jus? Argi jūs su savo vaikas nekalbėtumėte tiesiogiai?
Tai kodėl daugelis manot, kad jūsų pačių kelias turėtų būti kitoks? Ne tiesioginis?