Nerijus Paluckas

O štai legendom padabinta, ugnis lyg kardas gailestingas, sustojo ties pačia galva, pasklidus garsui širdyje.
Šešėlį meta ši naktis, bet vėl tikėjimas atvers akis ir viskas grįš sava vaga, gyvenimo tai dovana.
Neblėstanti tiesa suras vartus, matytus, tik šiek tiek gal primirštus.
Šviesa pažadino jausmus ir miegant sugrąžino man sparnus.
Dėkingas mamai, broliui, sesei - tau esu, kad tokią laimę - čia, išgyvenu.
Girdžiu kaip kalba angelai ir tiesia ranką mums seniai.
Atleiskite, kad taip delsiau - vis mokiausi, klausiausi ir verkiau.
Jei žingsniai šie atrodo dar maži, jaučiu, kad tam jog būtų jie tvirti.
comments