Žaidžia mintys su garsu, kalbančiu nakties vardu.
Kyla jausmas iš gelmių, aš vienatvę palieku.
Bėga vaikas nuo kalnų, vėją neša tarp delnų.
Krintą žodžiai iš dangaus, žmonės greit jau atsigaus.
Lipa baimė iš nasrų, krenta, skyla, bus ramu.
Nemaniau, kad tai realu, tarė sėkla po medžiu.
Grįžta broliai, vanagai, meškos, briedžiai ir vilkai.
Nebėra jau tų dienų, kai kentėti buvo normalu.
Kibo laimė po šaka, skina ją švelni ranka.
Traukiasi pilki purslai, bunda drumzlini krantai.
Man svarbu ką aš jaučiu, kaip kvėpuoju, ką kuriu.