Nerijus Paluckas

Kaip tu manai kodėl aš vienišas? Vis dar vienišas, nors pažįstu milijonus žmonių širdžių ir sielų. Sielų su kuriomis sėdėjau prie bendro stalo, kur dalinomės spalvas. Spalvotus dažus, skirtingiems piešiniams ant bendros drobės. Kodėl aš girdžiu garsus, ten kur kiti tylą įkalė ir akmenimis užvertė, tikėdami jog žemė niekada po jų kojom nepajudės ir liks jų paminklai amžiams stovėti? Stovėti ir jiems patiems priminti, kiek daug gero mums padarė? Bet ar padarė? Bet ar ne patys sau gerą turi daryti, pasipjaustyti ir nuryti? Arčiau širdies. Nors šalia jos, nors laikinai, nors kol pro šalį keliaus. Pro šalį į šalį, gal nors laikinai... Kaip tu manai kam aš rašau? Kas mano mintimis su manimi kalba? Kas džiaugiasi ne iš tolo, ne skolintai, ne beprasmiškai? Žinoma galima apsimesti, numesti ir vėl surasti, bet... Bet ar tai ne tas pats, kas pačiam sau saldainius pardavinėti? Kai pačiam gera, kad kažkas perka ir tave išlaiko, bei tuo pačiu, pastoviai, apsalusiomis lūpomis orą bučiuoti? Viskas saldu, kol blizgančiais popierėliais akys apvyniotos, bet... Bet tik iki tol, kol yra ką kramsnoti. Ir kas tada? Ir kas tada, kai teks pačiam kelnes atsiraitot, nes ne tik padai drėksta, bet ir akys iš viršaus pakankamai sunkos suplaka. Į dugną. O kas dugne? Patogumų ieškai? Kokie patogumai, juk pats pusę gyvenimų šiukšles vertei ir tikėjai, kad niekas nepamatys. Niekas ir nemato, tiksliau niekam ir neįdomu, bet su šiukšlėm dabar pačiam reikia gyventi. Nesvarbu ar diena ar vakaras, savęs vis tiek neapgausi, kitam rytui nepermesi ar po paklode nepaslėpsi. Paklodė ne skraidantis kilimas – į patogesnes pasekmes nenuneš. Kad būtų pasekmės pilnavertiškos, pirma išmok priežastis, nuo pelų atskirti arba suprask, kad ugnis gali ne tik šildyti, bet ir svilinti... Svilinti, kaip svilina saulė, paskutinį lašą, dykumos pašonėj... Vieną dieną guldom šalia ir sakom, kad mylim, kitą kartą save kaltais verčiam būti. O kartas prie karto ir žiūrėk atleisti sau nebegalim. Burbam, kad neduoda, spiegiam, kad atėmė... Bet ar kas bandė pas save paieškoti? Paieškoti ko, ne ko, o ką iš kitų išplėšti bandom? Atiduok, aš neturiu, bet ir tau neduosiu. Vakar savęs klausiau ar šiandien bus tas pats? Ar aš vis dar žmogus su dviem kojom, galva ir liežuviu, kurio už dantų įkalinti nepavyksta? O ar reikia? Ar prievarta ir įstatymais ką nors pasieksi? Ar vėją į dėžutę, ilgam supakuosi? Patogu žinoma pagal save, auksinius namus statyti. Dilgėles lai kaimynai pjauna. Nors ir plikom rankom, lai plešia ar dantimis beldžia. Tu ką negirdi? Tu ką negirdi, kaip senai tavyje Dievas kalba? Ne tas Dievas, tiksliau šimtai skirtingų drabužių, kuriais juk ne kas kitas, kaip tie patys žmonės apvilko, ne tos ryškios spalvos, kur akys raibsta, ne tos dainos, kurių klausant tik verkti norisi, o... O Tu – Tavyje. Išsigandai Dievo vardo? Per daug nuvalkiotai skamba? O kas tada nėra nuvalkiota? Ar pats savęs nenutampei tiek, kad dabar paeit nebegali, nors ką tik atsikėlei? Ar ne pats tiek kartų savo gyvenimo atsisakei, kad dabar, kai guli mirties patale klausi - kodėl? Kodėl (Dieve) būtent aš? Ar tikrai negirdėjai savyje balso, garso ar bent šnabždesio, kai pjovei šaką, po kuria pats stovėjai? Šaką pilną žmonių, kurioje tie patys žmonės, savo lizdus susisuko. Tau vis negana, tau vis buvo – dar. Aukščiau už kitus, per visų namus, širdis ir gyvenimus. Nepastebėjai? Negirdėjai? Ar nepameni? Ar nepameni, kai mintimis peilius galandai, tuo pačiu metu, kažkas, tomis pačiomis tavo mintimis sakė: - sustok, ką tu darai, kaip tu elgiesi? O ką tu? Apsimetei, kad negirdi ir iškarto radai pasiteisinimą. Tik vieną - šį kartą. Tik šį - paskutini, nes... Nes man labai reikia. Kaip manai tuo metu, dviem, tais pačiais balsais, kas kalbėjo? Šizofrenija? Vaistai nuo galvos skausmo? Ar vis gi – kas? Kas sakė: - Jonai, Petrai, Tomai, ei – žmogau, sustok, juk negerai darai, gyvenimą skersai širdis ari... Ari, kasi, juk sau kenki... O dabar pagalvok ar nepasitvirtino, bent kartą? Ar neprisimeni, kai ašaros akis išplovė, kai galva gulėjo ten, kur kažkada pats ir prispjaudei, ar neprisimeni, kai savęs klausei: - kodėl, aš tada - savęs nepaklausiau? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Tai visgi girdėjai? Tai visgi esi girdėjęs, kad tavyje plaka širdis? Širdis, siela, dvasia, Dievas ar energija, kurią kiti sakramentais apkarstė, nesvarbu... Nesvarbu, kaip pavadinsi: - Sąžinė, Jėzus, Buda, Krišna ar Haris Poteris, nesvarbu. Čia žmonėms svarbu, vardu kažką vadinti... Jeigu pačiam netyčia nepasisektų, tai būtų ką įvardinti kaltu. Dievas nepadėjo, Dievas nedavė, Dievas kaltas. Vis ieškom, kam atsakomybę permesti. Kai gera – AŠ. Kai bloga – TU. Manai esmė kažką nusipiešti, kad paskui, kiti ant sienos galėtų pasikabinti? Gal svarbiau tai, kad pats save išmoktum atpažinti, išgirsti ir suprasti. Atleisti ir pagaliau iš tikro, nuoširdžiai pamilti? Gal tik tiek ir tereikia, kad dingtų vienišumas? Gal tik tiek nedaug, kad atsistojęs nebekristum, nebekluptum ar nebekentėtum, sakydamas, kad mane visi pamiršo. Supranti? Supranti, kodėl iš kitų vis prašai ir prašai? Prašai, nes tu pats save senai pamiršai, pardavei ir išdalinai... Žodžių, knygų, istorijų gali būti daug. Jos visos gali būti skirtingos arba visos gali būti panašios, visos gali būti girdėtos arba visos skambės, kaip nauja, nepažįstama kalba ir... Ir vis tiek visos jos bus kažkieno, bet... Bet tos mintys, tie jausmai, kurie tave aplankys iš širdies gelmių, atplauks, atskris, ateis paliesti sielos natų, bus - Tavo. Bus Tavo Tiesa. Tavo Dievas Tavyje. Tavo šviesa naktyje. O naktis juk greitai baigiasi, juk kartais užtenka tiesiog praverti, senai apdulkėjusius langus ir atidaryti, gal ir parūdijusias, gal ir krebždančias, bet savo duris. Sveiki sulaukę naujos dienos. Tik kitokios. Savitos. Asmeniškos. Tikros. Su Meile.
comments