Nerijus Paluckas

Vidurinė linija, kur vakarinė žvaigždė šviečia. Nežinau ar pastebėjai. Man regis, kol kas tu nenori arba ne laikas, o mažas vaikas, tai ne pievos tvaikas, kai bet kada gali langus uždaryti ir muziką pasigarsinti. Visada yra ką veikti. Vienam ar keliolikai. Septyniolikai arba devyniolikai. Nesuprasti lengva, o pabando tegu kas suprast. Suprast - bent kartą. Bent kartą, kad nereiktų aiškinti jog viskas kas vyksta, ne šiaip kirvio kotas, kur vos laiko pačią galvą ir neaišku kada gali nuslysti ir numušti, mažąjį kojos pirštelį. Ir visa laimė, kad tik tiek – negiliai, vakar kojom po balas braidėm. O kas žino, kokio gylio tos balos? Imtų kas kada ir iki kelių įsmigtų. O kas iš to? O nieko. Ne man šį karta aiškinti, tai ko kiti nenori girdėti. Visi laisvą valią turi. Ne tik žinoti, bet ir nežinoti. Lai ir lieka tai aidas, po vakar paleisto garso. Iš paties lupų. Iš pačio širdies. Laikas tas pats, tik mes skiriamės. Istorijomis, paveikslais arba bent jau parašais po jais. Rėmai dažnai įdomesni už patį kūrinį būna. Bent jau iki tol, kol namie nepakabinam. O namuose, kiti atspalviai. Už užuolaidų ar kiemo virtuvėlėj. Neaišku, tik tada, kai bandai sau aiškiai pasakyti, kad niekad neklysti ir rūpestis jau ne tavo, nors... Nors be rėmų nežinotume, kuo mes tokie išskirtiniai. Kiek teko aukso matyti, dažniausiai tai tik spalva, ir netgi labiau jos imitacija, ant paprasto gipso, kurį vanduo drąsiai, pavasariais plauna. Vanduo. Ašaros. Abu panašūs. Įdomu ar daugiskaita ar vis gi vienas lauke irgi karys? Kodėl nepabandžius? Ne dėl to, kad būti - tuo vieninteliu. Kad būt, nors kam pavyzdys. Bent jau sau. Jeigu jau taip mėgsta paskui sekti, tai gal bent seks, teisingas pasakas. Pasakas prieš miegą. O juk pusę gyvenimo, žemėje pramiegam. Manau svarbu, ką ir su kuo valgom. Ką girdim ir kuo tikim. Harmonija sakot? Aš sakau, bet... Bet sakyt lengva, o gyvent norisi. Ir ne tik norisi. Parodykit, kam netenka? Tai jeigu jau turim, tai gal bent pabandyt verta, o ne tik tuščiais šaukštais per stalą daužyt reikia. Kas pasakė, kad vaikas mažiau už jus žino? Ar bent vienas, kada klausė, kas jam rūpi ir ko jis pas jus atėjo? Jeigu nesuprantam, tai būkim atviri ir prisipažinkim. Atsiras progą išmokti. O kol vaidinam protingus, kiti mums padėt negali. Nori, bet kaip tu padėsi tam, kuris užsispyręs rankomis, ežerą išsemti bando. Daug paprasčiau viskas atrodytų, jei patys paprasčiau elgtumėmės. O tai vaidina visi filmų herojus. Gerus ir blogus. Girdėjau istoriją, apie gėrio ir blogio kovą. Pats suprast daug metų bandžiau, bet kol klausimo neuždaviau, atsakymas pro šalį ėjo. Kol neklausi, tol neatsako. Net kunigas per mišias sakė, kad gėris nugalėtų blogį, jei tasai su juo kariautų. Bet kaip gėris gali apgaudinėti, sukčiauti ar galiausiai nužudyti kažką – blogį? Juk gėris, to tiesiog negali padaryti. Jei padarytų ar jis ir toliau gėriu būtų? O ką žmogus gali? O juk gali... Gal ne kariauti ir su šautuvu stovėti, bet gali. Gali apsispręsti, ką su peiliu daryti – ar obuolius pjaustyti, ar už kampo piniginės tykoti. Ar meluoti ar tiesą sakyti. Ar apgaudinėti, ar sąžiningu būti. Jeigu ką nors įskaudinsi, apgausi ar kitaip netinkamai pasielgsi, gali nors ir negyvenamoje saloje pasislėpti, sąžinė vis tiek tave suras ir padarys, tai ką moka geriausiai. Visad pasirinkimas už žmogaus stovi. Jo galia begalinė, bet... Bet arba žmogus tuo netiki, arba save pervertina ir perlenkia lazdą. O lazdai kas? Ji anksčiau ar vėliau atsilenks ir savaime per pirštus užvoš. Tik šį kartą ne per kojų. Rankų. Tau dar neatsibodo, kad visad skauda? Tai gal jau aiškiau, kas vis gi už šių įvykių stovi? Nenuvertink savęs – prisimink koks ypatingas esi. Neišaukštink savęs – kiti tokie patys - žmonės, kaip tu. Visada įmanoma. Ir viskas. Jei sugebi sugalvoti, vadinasi tai jau egzistuoja... Laiko klausimas. Arba pamokų...
comments