Tada priėjau prie jos, pasilenkiau arčiau ir tariau: - aš nežinau, ko tu atėjai į šią žemę, ką tų pasirinkai, kokie tavo tikslai, bet žinok - jeigu sužinosiu, aš padėsiu tau eiti tavo pasirinktu keliu. Ji patylėjo sekundėlę ir tarė atgal: - tėti, aš atėjau į žemę, jūsų su mama mylėti.
Ir ji myli, ir mylim ją mes. Jūs mylit juos - savo vaikus, jie myli jus – savo tėvus. Ir patikėkit jiems tikrai nesvarbu kuo jūs apsirengę ar kad neturite šiltų žiemai batų, kokios spalvos jūsų plaukai ar kiek kartų per dieną, rūkote savo laiką. Jie jus pasirinko, jie jau pas jus ir jie myli jus – besąlygiškai. Bent jau kol kas. Kol neišmoks - mylėti už kažką. O gal neišmoks. Tikiuosi. Ką jūs galite padaryti, kai ką nors mylite? Dėl kažko - kai labai mylite? Labai labai mylite? Ar neskamba vienas atsakymas galvoje – viską? Kaip manote, ką tuomet gali padaryti jūsų vaikas dėl jūsų? Bent kol kas. Bent kol kas, kol myli jus besąlygiškai... Viską. Ir daro. Bet visų pirmą ką? Visų pirma tiki. Viskuo. Viskuo ką jūs sakot. Viskuo! O kuo dar tikėti šioje žemėje labiau nei savo tėvais? Bent jau pradžioje, bent kol myli besąlygiškai... Myli ir tiki. Tiki ir pasitiki. Viskuo. Suprantat? Juk viskuo. O dabar pasakykit ką jis supranta? Kaip jis supranta? Ką jis jaučia kai supranta, kad jam melavot? Ne tada kai paaugęs supranta, kad nėra, Kalėdų senelio, kuris per Kalėdas įlenda per kaminą ir padeda po eglute dovanų, bet daug anksčiau... Gal pradžiai ne piktybiškai, gal tik dėl to, kad tuo metu nenorėjot kalbėtis ar nežinojot atsakymo į jo klausimą ir pasakėt, bet ką, kad jis tik atstotų. Kaip manot kaip jis tai supranta? Jis tai priima, kaip normą. Taip yra – nes taip daro mano tėvai. O aš jais pasitikiu. Nesistebėkite kodėl, kartais vaikas nenorėdamas su jumis kalbėtis, pvz. apie kažką nemalonaus, sugalvoja istoriją, kad nukreipti temą, nuo pačios esmės. Juk mes taip išmokėm. Sakyti tai, kad nuo manęs kuo greičiau atstotų. Ar tai ne melas? Jūs sakot nemeluojat? Būna nutinka kas nors darbe, namie susipykstat su žmona, vyru ar šiaip koks įvykis negatyvus nutinka ir prie jūsų prieina vaikas bei klausia: - kas nutiko? Ką jūs dažnai atsakot: - nieko. Nieko, nes nenorit pasakoti arba esat per daug suirzęs. Kaip manot - kaip jis, matydamas, kad tikrai kažkas nutiko, priima šiuos žodžius? Jus gi akivaizdžiai meluojate! Nesistebėkite. Nesistebėkite kodėl nežinote daug ko. Daug ko, kas vyksta jo gyvenime. O jei žinote, kodėl taip dažnai tai būna melas? Ar nebuvo nei karto situacijos, kai ateina jūsų atžala ir sako: - mama, tėti, aš nenoriu ten eiti, ten kažkas yra! Ir ką mes? Pažiūrim arba net gi iškarto: - ten nieko nėra! Nematai? Nematai ten nieko nėra. O ką jūsų vaikas? Vaikas, kuris jumis pasitiki, pasitiki ir tiki? Nemato. NEBEMATO. Juk jeigu nematot jūs, nereiškia, kad nemato, nematė ir jie. Kiek daug buvo kartų, kai jūsų vaikas priėjo ir sakė? Sakė ką nors, na pavyzdžiui, tai ką atsinešė gimdamas? Atsinešė iš ten kur jūs, palikę šį kūną galit nueiti? Ar tiesiog pasakojo, ką per visą gyvenimą būtumėt bandę suprast – ko jis iš tikro nori ir ko jo siela, esybė pasirinko jūsų šeimą? Nesakė nei karto? Nieko panašaus? O žinot kodėl taip galėjo būti? O gi būna kartais, nors pasakyčiau dažniau nei kartais jie prieina ir bando ką nors pasakyti, bet... Bet jums nespėjus išgirsti, ko jie nori: - netrukdyk. Netrukdyk, nematai, kad aš užsiėmęs. O ką jis? Ji? Jie? Būdami besąlygiškos meilės? NEBETRUKDO. Praktiškai niekada, nes praktiškai visada jūs užsiėmę. Jie juk myli jus. Ir jie tikrai nenori jums daugiau trukdyti. O jūs prašėt. Prašėm ir net kažkada liepėm. Kai myli, tokie prašymai, taip lengvai įgyvendinami. Taip vaikai priima mūsų tiesas. Įtiki jomis. To nėra. Tas neįmanoma. Taip tau nepavyks. Bet ar taip iš tiesų yra? Ar tikrai nėra tokių, kurie tai mato, matė ir apie tai yra kalbėję? Ar tikrai nėra tokių, kuriems pavyko sukurti, padaryti kažko to, ką kiti laikė neįmanomu? Ar tiesiog jūs to negalit, nežinot, net nebandę ir visą tai perduodat tiems, kas jumis tiki? Ar tokios jūsų tiesos? O ar jums, jūsų tėvai neperdavė savo „TIESŲ“? Ar ne jūs, pusę savo gyvenimo gyvenote pagal tas taisykles, kurias sukūrė jūsų tėvai? Ar ne jūs pusę tų tiesų bandėte sugriauti dar vaikystėje, nes jautėt, kad jie klydo? Kiek jūsų yra pasakę, kad tokį klaidingą požiūrį atsinešėt iš tėvų, iš vaikystės? Kiek iš jūsų, dabar kai užaugot nebegalit susikalbėti su savo tėvais? Nebegalit, nes jūsų tiesos prasilenkia. Gerai jeigu kažką patys supratot, išmokot ir leidžiat sau toliau mokytis, bet. Bet kiek yra tokių, kurie nesusigaudo, nepriima, o dar blogiau ima manyti, kad žino viską ir gali savo vaikams viską GERAI pasakyti ar tiksliau nurodyti. Kaip manot kodėl jūsų daugelis nerandat bendros tiesos su savo tėvais, su močiutėmis iš vis kalbat tik labai siauromis temomis, nes jos kitaip žiūri išplėstomis akimis ir klausia: - kas tau vaikeli? Ar viskas gerai? Kaip manot kodėl taip yra? Sakysit - keičiasi laikai. Viskas kinta. Viskas žengia į priekį. Evoliucionuoja. Jus daugelis esat išmintingesni, protingesni už savo tėvus, močiutes už pro pro močiutes ir? Ir ką? Ties jumis evoliucija sustoja? Nuo jūsų jau žmonių sąmonės, išminties, galimybių rodyklė ims leistis žemyn? Iki šiol kilo. O dabar ims, ėmė leistis? Ne? Nemanot taip? Tai kodėl tokiais laikote savo vaikus? Juk gal jau jie keliaus kosmosu, kaip jūs BMW automobiliais, per gatves 280 km/h greičiu. Gal jie bendraus telepatiškai ir gydys save vien savo norais ir mintimis arba tiesiog nesirgs. Neįmanoma? Paklauskit savo močiučių ar jos kada svajojo apie internetą? Na bent pagalvojo, kad toks darinys, bus jų provaikių gyvenime? Kitokie jūs. Ar tikrai kai girdite savo vaiką „fantazuojantį“ žinote, kad tai tikrai fantazijos? Kur yra riba? Kas ją nustatė? Ir ar iš vis gali būti – riba? Gal vis gi tai vienas iš mūsų blokų? Kitokie ir jūsų vaikai. Kaip bendrauja jūsų vaikai su jumis? Taip kaip jūs bendraujate su jais. Manau daugelis yra girdėjęs iš savo vaiko žodžius: - aš didelis! Aš didelis! Mama, tėti – aš didelis! Sakytų, manau psichologai, vaikas nori tokiu būti, todėl taip sako. Jis nesako, kad nori, jis sako: - aš didelis! Ar bent kartą, kuris susimastė, ką jis tuo nori pasakyti? Ar bent vienas paklausė jo, kodėl jis save tokiu laiko ir pasiryžo sulaukt atsakymo, bet kokio. Atsakymo, kuris netgi galėtų netilpti jūsų nusistatymuose? Jie žino. Mato. Jaučia. Supranta. Gali. Bet tik pradėkit jam sakyti kitaip – ir jis pasikeis! Jis pasikeis dėl jūsų, pasikeis patikėjęs jumis, patikės nes myli. Myli visa savo širdimi. Juk ir jūs, tą patį padarytumėte dėl savo vaikų. Viską. Viską, nes kas juos myli, žino ką tai reiškia ir ką iš meilės galėtų padaryti. Jeigu galit jūs, kodėl jie turėtų galėti kitaip? Ar tai jūsų tiesos? Ar vis gi tai jūsų blokai, nusistatymai, kurias blokuojate save ir savo suvokimus? Blokai, kuriuos perduodate savo vaikams. Kol laikysite savo vaikus – vaikais, tol jie bendraus su jumis kaip vaikai. O ko tada tikėtis, kokių atsakymų, kokio susikalbėjimo, jeigu jie kalba kaip vaikai? Juk pagal jus – ką gi vaikai gali suprast. Ar kada klausėte savo vaiko, kokiu jį laikyti – vaiku, ar suaugusiu? Pabandykite. Nustebsite. Tai jeigu jis save laiko suaugusiu, kodėl tada jam bandote užtemti vaiko drabužius? Jie ankšti, nepatogūs. Net mažas kūdikis verkia, kai jį per šiltai aprengia, o jeigu jis toks mažas, kaip gali žinoti, kad taip karšta neturi būti? Gal taip normalu? Ir jeigu jau normalu, tai ko jis verkia? O verkia. Nes žino. Supranta. Jaučia. Ir žino, kur kas daugiau. Tik patikėkit tuo jūs. Dažnai kalbat su vaiku, vedant pokalbį sakinį po sakinio, klausimą po klausymo, ateina toks momentas kai jūsų vaikas sustoja ir nebesako nieko. Nebeatsakinėja ir tyli. Nesusimastėte kodėl? Kodėl staiga jis užsidarė tylos siena? Tai jūsų blokas. Blokai. Pasirinkimai. Kaip? Dažnai atsakymai būna už jūsų nusistatymo ribų ir tai ką išgirstumėte neatrodytų įtikėtina, tikra. Arba per daug sudėtinga, kad priimtumėte kaip tiesą. VAIKO TIESĄ. Todėl jie geriau tyli. Mylėdami tyli ir palieka jus, su jūsų tiesa. Kaip ir jūs paliekate savo močiutes su jų tiesomis ir nebandote joms papasakoti visko ką žinote. Vaikai keičiasi. Ir pasikeis. Iš didelės meilės. Meilės jums. Iš didelės meilės jums, jie net taps vaikais. Paskui vėl ims mokytis būti suaugusiais ir bandys atrasti save. Save iš naujo. Taip kaip ir daugelis jūsų dabar bandote atrasti save patį. Tikrąjį save. Tikrąjį aš. Ar tikrai jūs to linkite savo vaikams? Prisiminkit evoliuciją. Jūs ne viršūnė, kad visi iki jūsų ir po jūsų būtų žemiau. Leiskit sau ir savo vaikams judėti aukštyn. Pirmyn. Norit susikalbėti su savo vaikais? Priimkit juos lygiaverčiais, o dar geriau pasimokykite iš jų. Patikėkit jais ir jie akimirksniu atsivers jums. Nes jie MYLI JUS. Ačiū savo dukrai už daugelį šių suvokimų. Jos dėkai, tai rašau jums. Praėjus kiek laiko supratau dar vieną, man pačiam esminį dalyką. Aš laikau savo dukrą suaugusia ir pakankamai brandžia, bet tuo pačiu tai ką ji turi tame "vaikiškume" yra labai svarbu. Kai reikia ji labai išmintinga, sąmoninga, kartais stebuklingai mistiška, bet tuo pačiu ji gimė ir atsinešė begale džiaugsmo, juoko, laimės pojūčio ir aš supratau, kad visą tai - taip svarbu. Svarbu jai, svarbu man, tikiu svarbu kiekvienam. Ir man pasidarė svarbu išmokti ją priimti, tokia kokia ji yra ir leisti jai būti tokia kokia ji nori būti - nemažinti iki tokios, kuri "kaip vaikas" nelabai ką gali suprasti ir nedaryti dirbtinai suaugusia, tiksliau ji išmokė mane pakeisti tam tikrą požiūrį į "vaikiškas-nevaikiškas savybes" suaugusiame žmoguje:Kol būname vaikais mes trykštame besaikiu džiaugsmu, nepaliaujamu juoku, meile visiems ir viskam, tiesiog esame laimingi - čia ir dabar. Iki tol, kol bandome "suaugti". Juoktis vaikiška, džiaugtis vaikiška, mylėti visus ir viską - vaikiška. O kai suaugam, ko vėl imame siekti? Ar tik ne - būti nuolatiniame džiaugsme? Juoktis kiek įmanoma daugiau? Išmokti iš tiesų mylėti? Kas ta laimė - klausiame savęs... Ar tik nebūsim kažkuriuo metu suklydę?
Todėl priimkime vaikus tokiais kokie jie yra: išmokyme pamatyti tikruosius - juos, o ne tokius kokiais juos norime matyti. Jie ir suaugę - vaikiškuose kūnuose, ir su "vaikiškomis-nevaikiškomis" savybėmis, reikalingomis kiekvienam suaugusiam.