Nerijus Paluckas

"Trumpos, mano gyvenimo istorijos, kurių nepamirštu"
Tą kartą, su galimu priešlaikiniu gimdymu, gal net gręsiančiu persileidimu žmona atsigulė į vieną iš Vilniaus ligoninių. Ši istorija ne apie tai, bet tai lėmė, jog teko apsilankyti šioje įstaigoje. Aš užėjau į palatą, kur ji gulėjo po daugelio apžiūros procedūrų, pakalbėti apie jos savijautą, rezultatus ir kitus jaunai, susirūpinusiai šeimai svarbius dalykus. Palatoje, kartu viešėjo dar 3 besilaukiančios mamos. Trys mamos, su savo gyvenimo istorijomis. Pasisveikinau. Prisistačiau. Paklausiau vardų ir pamačiau ją. Ne žmoną, bet kitą pažįstamą veidą. Veidą, kurį tikrai pažįstu, bet neprisimenu iš kur. Na žinote būna, susitinki kažką labai senai matyto, gal tik kartą su kuo esi kalbėjęs, prisimeni veidą, bet atmintis taip šlubuoja, kad tenka klausi: - primink, o iš kur mes pažįstami? Aišku būna, kad kažkurį laiką, pakalbėjus pavyksta, pačiam atsekti pažinties įvykių seką, bet tada aš jaučiausi beviltiškoje padėtyje. Man rodėsi, kad neišspręsiu šios lygties. O ji atsiminė! Tiksliau žinojo, nors buvo ne ką mažiau nustebusi, išvydusi mane. Jos akys buvo didelės, atvertos ir ji ėmė pasakoti istoriją iš tų kartų, kai vokai dengdavo jas. Taip, kada miegodavo. Nežinau ar tiksliai pavyks atpasakoti visus žodžius, nes tikrai, tą sykį jaučiausi pakankamai nekasdieniškai. Justė jos vardas. - Aš tave daug kartų esu sapnavusi. Daug kartų, tą patį sapną. Bėgu debesimis (gal sakė skrido) ir nuolatos matau žmogaus veidą. Brolio savo. Ten buvai tu. Aš tada negimiau. Labai tikiuosi jog neiškraipau jos žodžių. Keista? Ne? Taip! - aš turėjau turėti vyresnę seserį, kurios mama su tėčiu labai laukė, bet mama persileido ir ji negimė mūsų šeimoje!
comments