Nerijus Paluckas

Tada jis atsistojo, nusilenkė iki pažastų aukščio, pasakė visiems ačiū ir iškėlęs galvą į viršų, nėrė žemyn. Ne į pragarą, o šiek tiek, ties viduriu, kur riba tarp gėrio ir blogio, kur trintis nežmoniška, kur ausis nespėja išgirsti balso iš to paties veido ir tų pačių lupų. Jis taip greit atsilieka, kad belieka pasitikėti tuo ką jauti, o ne ką muša būgnais ant trijų kryžių kalno. Neieškokit su žiburiu, jis tik trukdo judėti, užmesdamas savo svorį ant paprasto, bet neprasto žmogaus pečių. Pažadu sugrįžti ir pažiūrėti, kaip tau sekasi, kiek dienų, oi, gyvenimų nugyvenai ir kiek galėsiu tiek padėsiu. Jei galėsiu, jei reikės, jei apsispręsi. Kad tik taip paprastai dangus mus suprastų. Jeigu matot tuos kas siūlo suklysti, paslysti, kartu apsigauti - patikėkit yra dar daugiau tokių, kurie supranta kas yra Meilė ir pasiryžę ją jums padovanoti. Aš čia ne prie ko. Mano sparnai ne metaliniai. Bet iš esmės jeigu jau prašo - padėk. Padėk kiek gali. Jeigu jau prašo, vadinasi, kad tavim tiki ir jaučia. Ir dar karta sakau, čia ne prie ko garsai ar muzika už kampo, senovinėse plokštelėse, kurios iki šiol naujai groja. Esmė, kad jaučia. Juk jauti ir tu. Tavo paskutinis žodis. Paskutinis iki sekančio. Nedėk taško. Nėra pabaigos. Nėra manęs, tik mano mintys, čia trumpam lieka.
comments