Atsibundu aš naktį, nuo prakaito srovės,
Užliejo mane jausmas ir niekas nepadės.
Jeigu manęs paklaustų, ar aiškiai supratau,
Ištiesęs ranką tiesčiau, aukščiau, nei virš peties.
Pasislėpė svajonės, juk viską jau turiu.
Atėjo laikas maldai su: - ačiū, kad galiu.
O kas paaiškins tamsai, kad ji tėra naktis,
O kas paaiškins žmogui, kad jis tikrai išgis?
Neverta buvo peštis, su demonais minčių,
Kas siekė ir norėjo, turėjo tam jėgų.
Kaip sužinot, kad laukia, kai atmintis tuščia,
Kaip pasakyt, kad verta, kai patirtis akla.
Brendu aš per šešėlį, per samanas šlapias,
Žiūriu, kaip žydi gėlės ant blizgančio vandens.
Netrukus bus rytojus, ir sekanti diena,
Tikiu, sugrįš ir rojus, į žemę palengva.
Nutrūko kartą gijos, kur pančiojo draugus,
Pabėgo šiąnakt vilkas, kur kandžiojo garsus.
Tuk tuk - prašau įleiskit, pasimečiau išties,
Tuk tuk - prašau atleiskit, šie žodžiai iš gelmės.
Nerasi tu kas skriaudė, kaltų nebeieškok,
Apsižiūrėk po kojom, į dugną nenušok.
Kas patirtį dalina, o kas ją imą sau,
Kas laiko nebrangina, o kas jį skiria tau...
Žmogus juk turi galią, didesnę už turtus,
Žmogus, kai jaučia meilę - lyg po lietaus dangus.
Prabėgs ir šis likimas, prabėgs ir ši naktis,
Prabils tyla sekundei ir vėl prabus širdis.