Nebyli tiesa riboją protą, kuriam nėra svarbu, ką transliuoja jo aidas. Viskas sukasi viena kryptimi, tik niekas į tai nekreipia dėmesio. Dėmesys pats pasuka save į tą pusę, kurioje lengviau ilsėtis, nuo per didelio žingeidumo. Įsibėgėjęs garsas atsimuša į pro šalį ropojančią prasmę. Suklumpa. Atsistoja ir pats save pametęs, grįžta į pradinį taktą. Teks iš naujo galvoti užduotį - ši per sunki, nes pakeliui iškrito. Ridenasi į viršų, kamuolys kvadratinis, minčių pavidalu ir virpesius skaičiuoja. Sulygiuoja ir į vietas bando sustatyti. Klysti kartais pavyksta, nors iki tol atrodė, kad viską teisingai išmoko. Sakytum beprasmiška, bet ar kas suklupęs, arčiau prasmės į ją atkreipė dėmesį? Sakytum dėmesys trukdė? O ar tarėsi kas? Ar bandė susitarti aiškiu – prašau? Taip ir toliau, – pasakė, balsas iš balsų vienbalsių. Jei taip patogu tai ko čia judėti ratu į dangų... Dangus toli, arba arti. Iš kokios perspektyvos, bandysi suprasti. Jeigu žiūrėtum iš ten, tai čia dangus atrodytų. Dabar ten. Atrodo. O jei ten – tai čia? Dangus. Padangė. Vibruojantis garsas. Garbanoti plaukai. Protu gylio neišmatuosi. Akimis saulės neperšviesi. Tikėti nebūtina, dar daugiau atsakymų, už tiesos laukia... Tiesa negali kisti, kitaip tai nėra tiesa. Nereikalauk lengviausio. Pasitikėk. Nustebsi, kiek laimės telpa, vienoje saujoje, tyro nuoširdumo. Niekas neateis. Niekas neatneš. Jau tu turi. Tik išdrįsk pasinaudoti.