Nerijus Paluckas

IMAG5230-06
Aš nežinau, kaip buvo sukurta moteris, bet tikrai žinau, kad mano žmona, gyvenimo draugė ar kaip kitaip jos nepavadinčiau yra artimiausia originalui. Nesvarbu kelintos kartos tai evoliucija, bet tikiu ji visiškai nepakitusi, nuo pradžių pradžios. Kodėl? O gi todėl, kad ji tobula! O tobuli dalykai nesikeičia! Nebent juos bandome keisti mes. Mes - vyrai. Ne išimtis ir aš. Daug laiko esu iššvaistęs, ieškodamas būdų, kaip paversti ją logiška. Logiška mano akimis. Vyriškai logiška. Nepavyko... nes moterys turi savo logiką, kad ir kokia ji būtų nelogiška. O sakykime (teoriškai) man būtų pavykę. Taip - mažiau klausimų, taip - mažiau klausimų, po atsakymų, taip - mažiau klausimų, po atsakymų atsakymų ir taip - mažiau klausimų, po atsakymų atsakymų ir jos pačios padarytų išvadų, kurios iškarto prieštarauja mano išsakytiems atsakymams. Žinote, o jai - niekada neprieštarauja. Jei kyla klausimas - jis bus užduotas! aaaaa!!!! Kiek galima?!! - Ko tu nervuojiesi? Su tavimi, net normaliai pasikalbėti neįmanoma. Ir va jums vienas įrodymas - tai normalu. Tai įgimta. O kas įgimta, tas originalu! O kas originalu - tas normalu! Taip, mane, tai nesvietiškai erzina, bet jei man būtų (sakau teoriškai) pavykę, na arba ji tiesiog nustotų mane kamantinėti, kiek aš vis gi daug prarasčiau. Vis gi tuose klausimuose slypi, kažkas magiško. Ji klausdama rūpinasi ir saugo mūsų artumą. Mūsų ryšį. Dažniausiai juk net ne esmė ko klausia, svarbu pokalbiai, svarbu dėmesys vienas kitam, svarbu energija. Ir taip - tai visiška tiesa! Jei ne ji, aš su savo logika, gal apskritai nustočiau kalbėti. Tai pavargęs, tai daug minčių, tai noriu pailsėti, tai... Ji tai žino, todėl mus saugo.
Daug laiko esu iššvaistęs, bandydamas ją paversti ne tokia jautria. Kiek gi galima dėl visko pergyventi? - Kaip bus rytoj? O ką darysime po metų? Vaikas pargriuvo. Mamai senai skambinau. Kodėl man niekas neskambina? Kodėl vakar to nepasakiau? O gal gerai, kad nesakiau... Kodėl man niekas neskambina, kai nežinau kaip bus rytoj?! aaaaa!!!!! Kiek galima, moterie!!? Juk aš visas tavo mintis girdžiu! Juk tu nemąstai tyliai! Juk man nenoromis tenka, visame tame dalyvauti!!! Atrodo tokia įkyri savybė, bet... Prisipažįstu, jei ji neturėtų šios savybės aš būčiau daugių daugiausia apsamanojęs uosis, beržas ar klevas. O gal net, tik likęs kelmas. Kodėl? O gi todėl, kad jos tas, nuolatinis burzgesys, verčia mane judėti. Aš nuolat esu - lyg kovinėje parengtį. Tik spėk viską gaudyti. Padarei vieną - galvok kitą. Padarei antrą - ieškok trečio. Radai trečią - imk pakalbėk su uošviene. Žodžiu, nors man tenka jausti šiokią tokią (čia labai perdedu - normaliai šiokią tokią) įtampa, bet tai man leidžia neapkerpėti, įleidus šaknis vienoje vietoje. Ji tai žino, todėl manim rūpinasi.
Daug laiko esu iššvaistęs, bandydamas išaiškinti, kaip reikia auginti vaikus, koks turi būti tvarkos modelis (aš tvarkausi tada, kada turiu tam nuotaikos!), kaip su manim reikia tartis... ir ačiū tau Justina Paluckienė, kad manęs nepaklausei!!! Nes jei ji būtų manęs klausiusi, dabar mes gyventume ne dviejų aukštų name, o vieno (nes pirmas aukštas, dėl šiukšlių, būtų virtęs negyvenama dykyne). Dukra gal iki šiol nebūtų pradėjusi lankyti mokyklos (nes man ji ir taip protinga, ir ką??? jau rugsėjo 1 buvo?? ). Su uošviene, iki šiol, ne tai, kad santykių pataisyti būčiau spėjęs, tikriausiai net nebūčiau susipažinęs!!! Todėl sakau - ji tobula! Ji tokia, kokia ir turi būti tikra moteris. Išmintinga. Rūpestinga. Jautri. Suprantanti. Dėmesinga. Gebanti spręsti savo problemas, bet mėgstanti jas spręsti kartu. Mylinti. Net gi pasiaukojanti, nes dažnai aukoja savo laiką, kad tik nieko, jos šeimai netrūktų, nei namų jaukumo, nei pusryčių bei vakarienės, nei priešpiečių dukros kuprinėje. Ji - tobula. Ji - originalas! Ačiū tau Justina už viską, viską!
comments