Nerijus Paluckas

Jau senai, senas, bet nesenai pražilęs senolis, stovėjo ant prisiminimų tilto, prie, bet pro šalį vinguriuojančios gyvenimo upės ir svarstė, kodėl kai saulė leidžiasi, jo šešėlis nusidažo kitokiomis, nei iki šiol buvo įprasta tikėti, spalvomis? Kas įtakojo jo pasirinkimus ir dabartinę nežinią? Ar visas sukauptas prasmių ir beprasmybių ryšulys, ant ir taip suglebusios nugaros yra ne per ryškus kirtis? Kur mane veda nauji iššūkiai ir kiek man, kasdien svarbus rytinis vėjas, nugairinantis pleiskanotą, bet tikrovišką, lyg pelenų sauja, po audringos nakties, užgesusiame židinyje, odą? Aš žinau ko aš noriu! Visad žinojau. Kol negavau... Deja tai kartojosi nuolat. Dabar noriu pasikeisti! Visad norėjau! Tik kažkodėl ir vėl, nerandu rakto, nuo atsakymų skrynios. Žinau, jog ten guli knyga su nesibaigiančiais lapais, bet aiškiai išreikštomis raidėmis, kad lengvai, paskaitęs suprasčiau. Iš kur tai žinau ir ar tik ne bus čia, mano paties, vaizdinga iliuzija, na panašiai kaip mes negalim, mums nelemta, mūsų sąlygos ne tos, man net svajonėse tai atrodo nerealu? Ne. Rašiau aiškiai, žinojau, kad galiu kita kalba arba sąmone būti auklėjamas, tad stengiausi neklaidinti. Geras klausimas, tik va jo dar nesugalvojau. O jei beliko vienintelis, kaip vienintelis būna pirmas kartas - užuodžiant laukuose, nepažįstamas gėlės, o visi kiti kartai primena tą pirmąjį kartą? Jei tą paskutinį, galimą kartą paklausiu, tai ko jau klausiau, bet nevertinau ką išgirdau, kaip tų dienų, kurios buvo šalia jos, bet jau baigėsi? Tiek daug norisi sužinoti... Dar kartą apkabinti ir iš naujo ant pasaulio krašto, medį pasodinti. Šaknys mus sujungia, šakos apkabina, lapai krisdami nuramina, vaisiai išmaitina. Nors nebėra vakar, šiandien aš dar turiu prisiminimus ir juos saugau toje pačioje skrynioje. Juk mylėti galima nuolat, man atrodo ir tai, kas jau buvo. Bent jau man taip pavyksta! Paleidžiu mintis, skristi vėju, šalia versmės, kur gyvybė nuolat gyvena ir siunčiu didelį ačiū už dienas, kurios dabar suprantu - kiekviena buvo vienintelė! Jei jos nors kiek būtų buvę kitokios, aš nemanau, kad dabar bučiau - toks koks esu! Mamai.
comments