Nerijus Paluckas

Koks yra dvasingumas? Yra žmonių, kurie mano, kad dvasingas žmogus negali važinėti su geru automobiliu ar gyventi gražiuose namuose. Aš tuomet žmonių klausiu - o jis labiau būtų dvasingas jeigu jis jodinėtų arkliu su medine priekaba? Arba vaikščiotų avėdamas vyžas? Nejaugi dvasingumą nusako išvaizda? Jeigu mums duota yra galimybė turėti viską, ko patys norim, tai dabar reikia atsisakyti kažko, kad gauti kažką? O ką gauti? O kam atiduoti? Čia kas taip pasakė? Tie kas norėtų, kad žmonės atitiktų jų sampratą apie dvasingumą? Tai vadintus mes patys tada prieš save veidmainiautume, kad įtiktume kitiem? O tie kiti, tokiu atveju, taptu kokie? O tai kokie liktume patys? Daryti, gyventi, suprasti taip kaip sako kiti, kurie patys nesupranta visko iki galo? Žino jie? Gal tik numano, tiek kiek leidžia jų stereotipai? Tai kuo žmogus tada turi remtis? Taip išeina kitų stereotipais, kad būtum savimi - žmogumi? Nėra logikos. O sveika logika tai juk ta pati, mūsų esybės dalis. Ir jeigu ji jau šlubuoja, tai gal kažkas visgi ne taip? Logika visko neišsprendžia, ji pavaldi protui. O protas tai kas? Aš esu protingas. Ir kas? Na kiek tavo protas gali atsakyti kaip tau reikia elgtis kai stovi kryžkelėje prie kokio nors apsisprendimo? Eiti iš šio darbo į kitą ar likti šiame? Gyventi su šiuo žmogumi, nes patogu ar ieškoti kito, nes visgi aš veidmainiauju sau? Protas sakys visada gal, o ne - žinau. Gal šitas geriau, nors gal tas, nors ne anas, nes... Nes kas? Kur čia žinojimas? Tai kuo mes tada vadovaujamės? Kitų stereotipais proto vedamais, kuris težino tiek kiek į jį patalpinta? Tai kur tada čia tas tikras dvasingumas, kai žmonės net nežino kas yra dvasingumas. Kraštutinumas yra dvasingumas? Gimei šioje, savo šeimoje. Augai toje vietoje, kur tėvai gyveno. Mokeisi su savo draugais. Toliau augai. Sukūrei šeimą. Atėjo laikas, kai nebesusitvarkai. Tada. Tada palieki trims metams savo šeimą, išvažiuoji iš savo šalies, užsilipi ant kalno, apsisuki skraiste ir tampi dvasingas sėdėdamas ir tylėdamas? Na ok. Puiku. Išsivalei. Tuo metu. Protas pašviesėjo. Ir ką? Ir nieko. Nes vėl grižai atgal į visuomenę. Žiūrėk vaikai paaugo, susikalbėt negali. Langą kažkas išdaužė eidamas pro šalį. Žmona kitą susirado ir niekam nesakė. Ir vėl trukt už vadžių vėl iš pradžių. Ir vėl ką daryti? Bėgt atgal į kalnus? Tai dvasingi tik tie, kurie gyvena kalnuose? Kur čia sąmoningumas? Ar dvasiškumas yra nesąmoningas? Esi dvasingas, bet nesąmoningas? Tai kaip tu žinai, kad elgiesi iš tiesų dvasingai? Kas ką sako, tą darai. Nei žinai ką darai, nei supranti kur atėjai, nei koks tavo tikslas? Ko gi tu sieki iš tikro? Kad kažkas už tave išspręs tavo problemas? Problemos nedingsta, nes tai yra pamokos. O kol pamokų neišmokai, kaip tada tau pasakyti, kad elgiesi neteisingai? Švelnumu, gerumu parodyti, kad tu engi kitų pasirinkimus? Pilnavertiškomis dovanomis tave apipilti, kad tu suprastum, kad meluoji sau, vaikams, visiem? Patraukti visas kliūtis, kad tu skrist pradėtum? Kad pradėtum skristi ir kitiem galvas toliau mindytum? Tik dabar dar fiziškai? Jeigu atėjai į pirmą klasę ir neišmokai pamokų, tave palieka antriems metams. Ir taip kol jų neišmoksi, vis paliks ir paliks antrais, trečiais, aštuonioliktais metais toje pačioje, pirmoje klasėje, su tomis pačiomis pamokomis. Tik laikui bėgant tau vis sunkiau ir sunkiau bus sėdėti tame pačiame suole, kur kojos vos telpa, kur gėda didesnė, kur tos pačios pamokos virsta vis labiau nepakeliamomis. Žinoma visada tu gali pasirinkti spjauti į mokyklą, į savo pamokas ir eiti toliau. Gali eiti ir gauti. Jeigu tik nori. Bet pamokos vis tiek nedings. Kas būna su tais, kurie gauna viską iškarto? Gobšumu, kitų skausmu? Kas būna pirmokam, kurie nemoka skaičiuoti, suprasti, pakelti ir panešti dvyliktoko kuprinės? Pavyzdžiui, pilnos pinigų? Ne kuprinės, maišo tiksliau. Jie pasimeta tame maiše ir dažniausiai paskęsta. O kai skęsti, kur leidiesi? Link dugno. O kas yra dugnas? Ne ta pati pirma klasė? Pradžių pradžia? Tai kas yra dvasingumas? Kažkas nesuprantamo? Kažkas nepaaiškinamo? Nejaugi žmogus neskiria juodo nuo balto? Melo nuo tiesos? Skausmo nuo meilės? Nejaugi nėra aišku, ką reikia rinktis, kad pamokos dingtų? Kad dingtų problemos? Išmok sakyti visada tiesą ir niekas tau nemeluos. Išmok priimti kitus ir tave kiti priims tokį, koks esi. Koks nori būti, bet bijai ir maskuojiesi savo kaukėmis. Nepavargai vaidinti savo gyvenimą? Tu kas? Aktorius? Aktorius, kuris trypia tango, kai kiti prašo? Ar žmogus, kuris gali išeiti, basas į kiemą ir šokti lietuje, nes labai to nori. Nori tik dažnai nedaro. Nedaro, nes masto: - ką kiti apie tai pagalvos? Nejaugi žmogau tu tikrai neskiri tamsos nuo šviesos? Gero nuo blogo? Ir jei skiri ar vis gi neveidmainiauji, rinkdamasis kažką blogo? O tai ką pasirenki juk tai ir gauni. Pasirinkai apgaulės būdu praturtėti - buvai apgautas. Apšaukei kaimyną - naktį tave užpuolė. Vogei parduotuvei - pametei piniginę. Ir čia tik paviršius. Čia tik pirma klasė. Neišmokai? Tos pačių pamokos. Tik jų svoris pasunkės. Kas yra paprasta negali būti sudėtinga. Melui reikia sudėtingų žodžių, įmantrių išvestinių, nesuprantamų sąvokų. Kam? Kad užmaskuoti, supainioti ir apsukti. Apsukti, žmogau tau galvą! Pamąstyk, ką pats renkiesi, kaip gyvenai iki šios dienos ir kokiu keliu atėjai iki šių mano eilučių... Gal pradėk nuo tokio dvasingumo? Nuo tokio - paprasto. Aiškaus. Ir sąžiningo. Sąžiningo visų pirma - sau. Kai prasivalai savo langus, patenka daugiau šviesos. O kai šviesu, tai širdis laimingesnė. O kai širdis laiminga, oras pasidaro nebesvarbus, kad jaustumeisi gerai. O ko tu sieki? Ar ne kad būtų geriau?
comments