Atrodo tai kažkur senai mačiau,
jau kalbinau, girdėjau ir klausiau.
Kai žiūri iš toli, lyg viskas aišku.
Gyvenimas sustojęs į tiesias vėžias.
Neteko niekada matyt rytojaus,
kurio pradžia nebūtų aprašyta dar šiandien.
Būt paprastu tiesiog nebeišeina,
o gal nesiseka tai nuolatos.
Pavyko man pabūti ponu,
bet tai akimirka iš niekados.
Gali sakyti, tai nebuvo tikra.
Kiti pasakė ir dabar tiki.
Likimo laikrodis užstrigęs.
Rodyklę pažiūrėk kur pats lenki.
Visiems, vienodai geras nepabūsi.
Tiksliau teisingai, gal net nesupras.
Ar tavo protas būna šaltas,
kai širdį kalbina tau artimas žmogus?
Šį kartą pasinėręs į dvejones,
į prasmę, nes kol kas jos mėgsta būt kartu.
Jei pažinočiau kas gyvena rojuj,
turbūt paklausčiau kuo esu vardu.
Mintim bandau išgirsti kalbant sielą,
kadangi mano, tai vadinasi ji – aš.
Dar kartą, atrastoj vienatvėj,
jaučiu, kad vėl glaudžiuosi prie savęs.
Atrodo tai kažkur senai mačiau,
Papasakojau ir pamiršau.
Ar pamiršau? Ar pamiršau?
Papasakojau ir išėjau.