Kas kartą kai laikas palieka mane,
aš atveriu sielai vidinį save...
Diena iš dienos, neradus aukos,
sugrįžta teisybė, nes kas mes be jos?
Kas kartą lenkiu, aš medį pirštu,
tikėdamas rasti į Dievą meldžiu...
Turiu lyg akis, bet jos nesakys...
Paliksi mintis - o ten pražūtis?
Gyvenimas buvo - skaudi patirtis,
bet noras didesnis, maitino šaknis...
Kam kurti vienatvę, kam būt paslaptis?
Juk skausmo nemėgsta, net mirus širdis...
Daug laiko praėjo, o aš vis dar čia,
gal niekas nesiejo, bet gimė šviesa.
Kai pats sau paveikslą nupiešti gali,
už krašto užėjęs jauti, kad skrendi...
Kas buvo tą kartą gerai nežinau,
iš tikro link dugno, turbūt aš skendau...
Atvėriau duris, kur kaukė naktis,
O ten ne tamsa - tik melo migla...
Mus mokė tikėti, kad viskas – riba,
kad saulė nešviečia, kur dūzgia juoda...
O visko tiek daug, net žodžių stoka,
aplinkui gyvybė, šviesa ir taika.
Nematom, nes patys pamiršom save,
Nekintančios tiesos - sustabdo tave.
Juk niekas neverčia, ką rinktis - tiesa?
Tai ko tu lig šiol, vis dar vaikštai liūdna?
Atstumas beribis yra tik tada,
kai kelią nupiešia, ne tavo ranka...
Sustojęs kaip laikas, kurio net nėra,
Aš gyvas - juk Meilė sukūrė mane.