Nerijus Paluckas

DSCF0198-20160214-214924168-01
Kai vyrai verkia...
Nes ne dėl to aš tai patyriau, kad paskui, apie tai tik pasvajoti galėčiau... Sunkus aš žmogus. Per daug iš kitų reikalauju. Per daug noriu, jog mane kažkas suprastų. Nelengva kitam su manimi. Nelengva ir man... Mama galėtų suprasti tėvą - ant jo pečių šimtas procentų atsakomybės uždėta - kad viskas būtų taip, kaip visi nori. Be klaidų, be emocijų nereikalingų, be jėgų ir energijos praradimo... Aš labai stengiuosi. Labai. Nesu dar gyvenime nuleidęs rankų, bet jeigu, vis gi jos truputi nusvyra, belaikydamos besikaupianti vaisių, norėčiau, kad tu būtum ne griaustinis su vėju, kur vis labiau purto, kur vis labiau krato, o ta jautri vytelė, kuri palaiko šakas, kurioms yra pakankamai sunku. Aš buvau palūžęs, palinkęs tiksliau, suklupęs ir tylus. Nebylus, kad išgyvenčiau vienas ir vėl, lyg pavasarį išsitiesčiau. Kad tik jums nereiktų laikyti... Kartais nenoriu pasakotis, išsipasakoti kas negerai, kad kiti to nejaustų. Užtenka jog vienam, savo naštos apstu. Bet tu. Bet tu ta, kuriai aš viską sakau. Ir gerą, ir šiltą, ir kai atšąlą, bei kai darosi slidu, kai slystu... Niekuo taip nepasitikiu, kaip tavimi. Niekuo taip netikiu, kaip mumis... Tik aš... Tik aš negaliu visada būti tvirtas. Juk nesėdžiu vienoje vietoje, kaip kelmas, kurio svoris senai nuręstas ir malkomis paverstas... Aš vis dar augu. Aš dar jaunas. Išmintis mano dar tik vystosi ir vejasi savo praeitį bei ateitį... Aš turiu rankas, šakas ir jos kartais pavargsta. Pavargstu aš ir pasiduodu emocijoms. Jos visad įtemptos... Jei tau netiktų - nukirsk mane... Bet jei paklausi manęs - aš labai to nenoriu. Būti viršūne? Bet ar tada būtų prasmė gyventi? Va augti. Augti kartu su jumis ir skinti vaisius - metus po metų.
Mano vytelei, kuri visada, kai griaudžia yra šalia.
comments