Kaip veikia geri žodžiai, geros mintys, geri darbai? Paprastai. Paprastai tiek, kad mes tai visi žinom, nes tai daugelis esam patyrę. Ką mastėm, kai kažko labai nuoširdžiai, tiksliau širdimi norėjom, kaip buvom pasinardinę vaizduotėje ir piešėm smukliausias detales, kiek pasakojom kitiem apie tai ką galvojom, nes norėjom, kad mus tokius laimingus girdėtų ir palaikytų. Taip vieną dieną save ir sugavom, savo mintyse: - TAIP, - juk aš apie tai ir kalbėjau, TAIP, - juk aš būtent to ir norėjau,TAIP,- juk aš to žmogaus nemačiau dešimt metų, o tik šiandien apie jį pagalvojau ir jis pats man paskambino ar gatvėje eidamas sutikau. Kaip gera. Kaip gera, kad viskas taip vyksta. Taip paprastai, kad mes tai visi pastebim. Sustokit truputi ir pagalvokit dabar, kokie jūs esat. Kokie jūs esat daug galintys, kad taip paprastai viską gaunat. Jūsų mintys, jūsų žodžiai, jūsų darbai sukuria jūsų pačių ateitį. Ir jūs gi tai žinot, nes daugelis esat tai patyrę.
Sustokit truputi dar karta ir vėl pagalvokit. O kas būna su tomis mintimis, kai jūs pavydit, kad kitas kažką padarė geriau, pirmiau negu jūs. Kas būna su tomis mintimis, kai jūs pavydit, kad žmona, draugė kalba su kitu vyru. Kas būna su jūsų mintimis, kai jūs pykstat ant žmonių, kurie ilgai krapštosi eilėje prie kasos. Kas būna su jūsų mintimis ar žodžiais, kai apkalbat darbdavį, kad jis važinėja su gera mašina, o jūs gaunat per mažą, savo akimis atlyginimą. Kas būna su mintimis ar žodžiais, kai šaukiat ant vaikų, kurie prašo jūsų, - tų, kuriuos myli labiausiai, dėmesio, tuo metu kai jūs žiūrit, beprasmę laidą per televizorių. Kas būna su jūsų mintimis ar žodžiais, kai keikiat policininkus, kai nuvažiuojat gavę baudą, nes patys viršijot greitį. Kas būna su jūsų mintimis ar žodžiais, kai keikiat žmogų, kuris stengiasi ir tvarko aplinką, kurioje beje jūs ir gyvenat, kai norit kaip tik vidurį dienos pamiegoti. Norėtumėt, kad visas pasaulis tuo metu dėl jūsų sustotų ir jums nemaišytų? Kas būna su tais keiksmažodžiais, kai vartojat juos kasdienėje kalboje, kalbėdami tiesiog apie orą? Ar jie tampa kitokie negu tie, kai keikiat kitus? Kas būna? Kas būna? Kas būna? Kas būna su visomis tomis negatyvioms mintimis ir žodžiais? Jie kažkokie kitokie už gerus žodžius ir geras mintis, kad neveiktų? Tai jeigu žinot, nes pastebėjot, kad jūsų nuoširdus gera ir nuoširdus noriu taip paprastai virsta realybe, tai supraskit, kad lygiai taip paprastai, ta pačia realybe tampa ir bet koks bloga ir bet koks negaliu. Ką pasėjat, tą ir pjaunat. Nebūna, kad pavasarį sodinat bulves, o rudenį, tose pačiose lysvėse skinat obuolius. Nebūna, kad einat į mišką riešutauti, o randant ant medžių išgliaudytus, pakepintus, pasūdytus ir supakuotus į gražias dėžutėse žemės riešutus. Ir svarbiausia - visi juk tai žinot. Tai ar ne laikas pradėti pačiam prižiūrėti, kokiame sode noriu gyventi? Tą akimirką kai pripažįsti, kad pats sau kelią pasiklojai, kuriuo ir atėjai į šią dieną, ta akimirka pavirsta atspirties tašku, kai žinai, kad nebereikia ieškoti naujų būdų kaip pakeisti savo gyvenimą tokiu, kokiu nori kad jis būtų...