Aš galėčiau kalbėt su savo geriausiu draugu, kurio deja neturiu. Aš netgi galėčiau kalbėt su nepražystamu žmogumi, bet deja per daug gerai juos visus pažįstu. Aš galėčiau kalbėti netgi su vilku, su jo tuščiu pilvu ar suvaidintu jo alkiu. Alkiu žinoti tiesą. Tiesą apie save patį. Kodėl jis toks didelis, bet tuo pačiu toks menkas? Kodėl jis toks apvalus, bet kažkodėl stringa lygiame kelyje? Niekas negali atsakyti kieno tai ranka, nuvalė trumpą upę. Ir ar iš vis upės teka? Gal jos tik plauna pamatus? O gal jos valo pamatus? Pamatinę kūno dalį. Sielą. Sielą, kuri pastoviai, iš naujo, apie save primena. Tik mes dažniausiai jos specialiai nepastebim, nes taip patogiau gyventi. Patogiau kai jaučiam, kad nenešam už nieką atsakomybės.
Bet džiugu, kad ji pagaliau dainuoja. Dainuoja savo balsu. Ir aš ją girdžiu, o ne apsimetu, kad ji man reikalinga, tik tada kai nieko kito delnuose nebeliko. Nei garso, nei spalvų, nei ateities, kuri vakar kalbėjo nesuvaidinta vaiko šypsena. Šypsena, kuri nemoka būti veidmainė skaisčiame kaip siela, mažylio veide. Skaisčiame, nes kol esam maži, mūsų siela gyvena namuose, kurie nėra grotomis aptverti arba tušti kaip surūdijęs kibiras, nuo saulės kremo ar auksinio lietaus, pasmakry. Skaisčiame, nes mūsų akys - sielos vartai, o vartai visuomet pritvirtinti prie pat šaknų.
Beprasmiška kovot su laiko burtais, nes laikas gydo tik išgijusias žaizdas. Dažniau jis palieka ten prapjautą randą, nes mes užkrauname vaikams išspręsti mūsų sukurtas, užsmirdusias bėdas. Ne laikas gydo sunkią naštą, čia mes nupuolę angelai. Jei būtume nepuolę, gal dabar girdėtume tą tikrąjį, nesuvaidintą, tą tikrąjį save. O girdim ką? Dažnai negirdim nieko, tik pabliaut įpratę, jog čia ne mano mėšlas, kur vakar tiksliai pats ir prišikai. Ne mano mėšlas – ir sudie. Ai dar pala, sustok - va štai, įduodu tau nuo stalo šakutę, kai atsibos išeik į kiemą ir padirbk ten prasmingai.
Jei tau netinka tavo stovis, jei tau vilkai sukandžiojo mintis, nebėk į mišką skelbti naujo karo, tu gal pirmiausia - taiką, savo širdyje paskelbk. Po to sustok kaip mažas, mano paminėtas vaikas ir pasidžiauk, viskuo ką šiandien jau turi. Nes viską ką turi, prarasti vėl gali, jei neįvertinsi to kaip gyvenimo, kuri juk pats ir gyveni.