Nerijus Paluckas

Gal aš galiu rašyt? Paklausė Lukas Jono... Kaip rašo skausmas, tiesą atmintin... Sutrypus savo šviesą, kuri kas kart ateina su naujai užgimusia širdim.

Gal aš galiu kentėt? Kaip kenčia paukščiai skausmą, kai norisi sustot ir pailsėt... Bet kur? Bet kur, kai jiems po kojom tūkstančiai kilometrų vandens iki salos ar bent sudžiuvusios, vienos, vienintelės šakos.

Gal aš galiu kalbėt? Kalbėt kai žodžiai nebeturi visiškos prasmės. Kai lūpos akmeniu užvirtę bei ašaros ištirpsta, net nepasiekia dangiškos šviesos. Aš juk jaučiu kaip myliu. Aš juk jaučiu, išgirski Tu mane širdim. ... Kodėl tai turi likti nebylia mintim...

Gal vis gi aš galiu išlikti savimi? Atgimti nenumiręs ir nustot vaidinti, kaip rodė man kiti...

Gyvenimas tai mano vėjas po stogu, kur slepias laikas už minčių. Šviesa atplaukia, aš jaučiu, pavirtus amžinu jausmu. Trapu ne tai kas dūžta kol verkiu, trapu gyvenimas kol gyvenu, nepripažindamas iš tikro koks esu.

comments