Aš jaučiu ramybę ir džiaugsmą, harmonijoje su savimi. Meilė tai nėra siekiamybė, tai duotybė - gėrio ir visumos. Laiką galim skirti paieškoms, arba visapusiškai pasitikėti, kad tai ką turim, duotąją akimirką, ir yra tai, kas šiuo metu geriausia. Tik per nusivylimą, kai randam, bet vis ne tas - atsiranda kelio išsišakojimai. Per duobes ir naujus reikalavimus. Mes esam Dievo kūriniai ir tai jau yra tikra, bei absoliutu. Kas vyksta aplinkui, tai tik išvedžiojimai, kuriuos sukuria mūsų protai, egoistiškos mintys ir beprasmiški ieškojimai, kas mus padarytų laimingais.
Savęs ilgam neapgausi, nebent nueisi į šoną, bet... Bet kiek kartų kas beėjo, vis ieškodavo kaip grįžti. Atrodo skiriamės tiek daug, bet visi jaučiam tas pačias emocijas. Tą patį jausmą. Tą pačią - Meilę. Jeigu ji vienoda, tai kaip ji gali būti skirtingo šaltinio? Jeigu geriame vandenį iš bendro šulinio, visi atpažįsta jo savitą skonį. Jei gersim pasaldintą, visi atskirs ir tai. Tai jeigu visą yra vieną, kodėl vis dar manot, kad turi būti kitaip?
Pasimetęs gali būti kiekvienas, nors atrodo niekas mūsų surakinę nelaiko. O patys? O akys? Tikim tik tuo ką matom? Ar tuo ką valgom? Skonis apsprendžia viską? O jei jis su pridėtiniais priedais? Apsirikti paprasta. Kaip paprasta sakyti, kad negirdi. Bet jei leidai tiek metų save apgaudinėti ir vis jautei, kad niekur tai nenuvedė, pabandyk eiti kita kryptimi - į save. Per save. Dėl savęs. Pats. Juk ten kur esi, irgi pats atėjai. Juk niekas tavęs už rankos, iki dabar neatvedė. Pažiūrėk kur esi. Ar čia ir nori būti? Tau tinka ta sena kelio vaga? Pasitikėk savimi ir nestatyk ribų, nes paskui pačiam, eilinį kartą perlipti tektų.
Mes mylim akimis, ausimis, norais ir išsigalvojimais. Taip, anaip, vakar, užvakar. Gera, kai kažkas, bet... Bet ne dabar. Bet kodėl? Ar tai tik ne kita riba? Kodėl nemylėti – nuolat? Nuo dabar. Širdimi. Viską. Įskaitant save.
Atvėriau širdį ir širdis mane išgirdo. O kaip kitaip? Kaip gi savęs negirdėsi? Juk tu ir tavo širdis ir esi - Tu pats. Tik leisk ir suprasi, kad atvėręs širdį gali surasti ateitį, be ateities, meilę be priežasties, tikėjimą, be pasekmės, gyvenimą be sukurtos, dirbtinės prasmės, nes visą tai nėra siekiamybė – tai yra duotybė. Čia ir dabar.