Nerijus Paluckas

Atsimerkęs likimas, mintimis dėlioją išgalvotą rytojų, pilną vakarykščių išgyvenimų. Tuo tarpu mintys, pačios sau plauną vagą, link išsivadavimo, nuo užstrigusio badymo kažką pakeisti. Pakeisti to kas nėra keičiama, nuperkama ar pasiskolinama. Nei vieną, nei kitą neduos to ko sieki, gal laikinai, kol nesuprasi, ko norėjai ir kaip tai gavai... Gal tik, kol atrodys, kad sieki. Ir tik iki tada kai pasiekęs suprasi, kad visą tai tik dulkės po medžiais, kelio pakraštyje, kurio tikri žmonės vaikšto. Vaikšto ir rankomis dangų siekia. Mintims nesvarbu koks bus rytojus. Svarbu turi būti mums, mes už jas atsakingi... Išpaikę nuo išlepinto savanaudiškumo, kitus verčiam jaustis kaltais, nors juk tuo pačiu metu nuodijame savo mintis... O kas joms? Jos šoka pagal tą muziką, kurią mes grojam. Ieškome to, ką senai turim, tik nuvalyti pamiršom, pastatę į gražiausią širdies vietą. O kažkada juk taip ilgai rinkom kas ten turėtų stovėti, gulėti, kasdien, be žodžių mylėti ir būti mylimas. Kartais mes greit gaunam, o lengvai gavę greit pamirštam, per greit praplyštam ir išbarstom. O ar ne lengvai viskas ir turėtų būti? Mintims nesvarbu koks bus rytojus. Svarbu yra man!
comments