Stoviu, buka kakta atsirėmęs į amžius medituojantį medį ir klausausi kaip mano gyslomis sruvena vanduo, nepastovaus skaidrumo. Gyvybė abipusė, rodos, jungia mus. Tik ar aš iš ties - esu gyvas? Vakar dar buvau įsitikinęs jog galiu mintinai išvardinti savo nuodėmes. Šiandien protu, tą patį protą bandau nuraminti. Vargu ar tai įmanoma. O ką be jo? Nešė kažkada palaimos jėga, net kojos, regis, žemės nebesiekė. Nesapnavau. Sapne viskas tik dar stipriau dėjos. Vis įrodinėti reikia... Pašoku ir skrendu. Lengva tuos kart būna... Grįžkime į žemę į dabartį auksinę. Sotu, šilta, blizga atvaizdas, savo paties ant sienos pakabintas, bet visą tai, net man pačiam netikra. Tada buvo kitaip, laukai prarado atstumus, žodžiai prarado prasmę, bėdos prarado galią. Iš kur ateina mintys? Kur yra minčių pradžia, klausiu medžio? Jis tyli. O mintys keliauja. Jis tyli, o aš jį girdžiu. Atleisk man, kad verčiu klausytis, bet man norisi kažkam pasipasakoti, su kuo nors pasidalinti. Gūžčioja šakomis, skėsčioja lapais. O mintys vis plaukia: -padangėmis, kalnais, upėmis, gyslomis per kūną. Kalba tyliai. Gražina atsakymus. Sakyčiau protas dilgčioja, bet atsakymai iš užverstos knygos, ant vėl gi, medinės palangės, šalia lango į pasaulį paguldytos. Ar reikalingas man protas, jeigu jo mažuma tokia patogi dedasi? O kaip tada pereiti per gatvę, šaukštą taisyklingai nulaikyti, gėles į dirvą pasodinti? Buka kakta nuspaudė žievę. Bandau atsitraukti. Atrakinu duris ir šviesą įsileidžiu. Ji tikra ir niekas nepaneigs, kad jos nėra jautęs...