Vakare sakau savo dukrai (jai buvo 5 metai), kad ji susitvarkytų žaislus. Jau dieną sakiau kelis kartus, Justina (žmona) sakė keletą kartų. Bet dukra vis pasakydavo tuoj arba gerai, bet taip ir likdavo tai žodžiais. Ilgainiui mūsų tonas sugriežtėjo ir vis griežtėjo. Pradėjom sakyti, kad ji nevertina savo žaislų ir t.t. Konfliktas įgavo pagreitį, dukra ėmė verkti, mes pykom, bet žaislai žinoma nejudėjo iš vietos.
Ir tada Gaja, verkdama sako: - jūs manęs nemylit. Jus tikrai manęs nemylit.
Čia palietė mūsų širdis, nes iki tol neteko tokio išsireiškimo girdėti.
Aš priėjau prie jos ir sakau: - kaip tai mes nemylim?
Gaja: - aš kai pasirinkau pas jus ateiti, maniau, kad jūs mane labiau mylėsit. Jūs tikrai manęs nemylit!
Tai palietė dar labiau.
Tada aš sakau: - bet kaip mes tavęs nemylim? Juk visus tavo norus stengiamės išpildyti, perkam viską, kiek galim sau leisti, stengiamės kiek išeina. Tu juk tiek visko turi.
Gaja: - tai nupirk man daug žaislų!
Aš: - bet tu ir taip daug visko turi.
Gaja: - aš sakau, kad jūs manęs nemylit! Jūs tikrai manęs nemylit!
Tada aš jai sakau: - bet Gaja, meilė tai nėra pinigai, ar žaislai. Meilė tai jausmas...
Tuo metu priėjo ir Justina. Gaja pasisodinau ant kelių ir ėmiau pasakoti, kas yra meilė ir kokia ji yra.
Gaja nurimo ir sako: - va, dabar jūs mane tikrai mylite.
Kad ir kaip atrodė visuomet, kad mes skiriam jai daug dėmesio (dabar jau sakau nepakankamai), kad ir kaip atrodė, kad stengiamės dėl jos, bet tą dieną aš iš tikro supratau, kad didžiąją dalį mūsų pastangų, mes tiesiog pervertinam ir iškreipiam, nes patys pamiršom, kas iš tiesų ir kokia ta Meilė yra. Tą kart supratau, kad jai niekada nerūpėjo žaislai ar jų kiekis. Čia mums jie buvo svarbūs kaip įrodymas, kad mes ją mylim.
Ačiū jai už šią pamoką.