Nerijus Paluckas

IMAG4140-01
8 (infinity) santuokos metai kartu. Apie meilę iš pirmo karto - arba kaip ją sutikau. Vos vos dar iki to lemtingo karto. Buvau, kaip čia pasakius (mano akimis) mergišius. Atsiprašau merginų, bet man taip sekdavosi, tik kokia ima patikti, kokia susižaviu ir iš karto rasdavau priežastį, kad ją palikti. Tai plaukai garbanoti, tai juokiasi keistai, tai sąmojus prastas, tai drabužiai "ne mano skonio", tai dažytis nemoka, žodžiu totalus kabinėjimasis ir viso gero. Zysti gerai mokėjau, palikti nepaaiškinęs, dar labiau. Buvau tokį idealą susikūręs, kad vos tilpo į geriausius pasaulio mados žurnalus. O jei trumpai - blondinė, riesta, nagai, špaklius"", batų blizgesys ir kiti, tuo metu man svarbūs privalumai. O dabar apie tą sykį. Dirbau dar tada aš vienoje reklamos agentūroje, skambinau daug, važinėjau daug, visko dariau daug. Vieną, kaip tada atrodė, eilinę dieną, kažko skambinau paklausti, paprašyti į mūsų partnerių kompaniją. Atsiliepė ji. Ir tą pačią akimirką, kai tik išgirdau jos balsą - bam! Per galvą! Viskas nokautas! Sunku paaiškinti kas nutiko, ką kalbėjau, bet man rūpėjo viena - kas ji!? Ir aš nieko nelaukęs radau priežastį išvažiuoti iš ofiso - tiesiai pas ją! Priežasties nebuvo, tiksliau buvo milijonas priežasčių, bet ne darbinių, o priežasčių pamatyti ją. Kelios minutės (nes dabar atrodo, kad nuskridau per pusę miesto) ir atidarau tos kompanijos duris. Sėdi ji. Paprasta, šviesaus (ne tik dėl to, kad nepadažyto), gal net blyškaus veido, tamsi ir labai garbanota mergaičiukė. Tokia paprasta, kad kaip juokauju, atrodo gatvėje net nepastebėčiau. O tada nieko kito nedariau - o stebėjau ją visą, visomis savo išplėstomis akimis. Toks jausmas, kad visko ko kitose nemėgau - ji turėjo. O aš vis tiek spoksojau. Ir kalbinau. O kalbėti aš mokėjau. Kaip ji dabar pasakoja (kai kam pasakoju šią istoriją) - toks visas ne mano skonio - "pasikėlęs, pasipūtęs, pamaiva, plevėsa". Ką kalbėjau nepamenu, tik pamenu, kad ji nedavė savo kontaktų (su tokias mat nebendraujanti). Grįžau atgal į savo ofisą ir nei akimirkos nenustojęs apie ją galvoti ėmiau "terorizuoti" bendrą "info" dėžutę (nes kaip sakiau, savo nedavė). Po kelių, mano atvirų laiškų (kuriuos skaito visi), ji ėmė pati atrašinėti iš savo el.pašto. Ką kalbėjome nepamenu, bet esmė buvo, kad ji sutiko, vakare eiti vakarinės (kaip ji sakė - kas jai nebūdinga). Ir ji ateina - o ne! Kokią ji striukę apsirengusi!!? Žalia, ilga, pusta... Man tada buvo košmaras, bet! Man rūpėjo ne striukė - o ji. Vakaras buvo plepus, aišku, iš mano pusės - koks aš mielas, koks aš fainas ir t.t. Kalbėjau tiek, kad net pradėjau pasakoti, kaip aš kitas palikdavau ir dėl ko. Buvau toks atviras, kad vardinau viską dėl ko esu, kurią "metęs", kas man kitose nepatinka. Sakau jai - žinai labai nemėgstu, kai merginos kalba ir joms iš burnos maistas krenta. Ir ji (iki šiol pamenu tą vaizdą) - dedasi, kąsnį į burną, taria žodžius - man tai niekada nekrenta - ir tik bam - iškrito iš burnos!!! Kamon, moterie!!! Tai jau paskutinis lašas, mano kantrybės! Bet ne su ja. Jei kita, būčiau palikęs tają sekundę. Šį sykį man tai nerūpėjo. Ir nerūpėjo niekas - išskyrus ji! Ir kad ir kaip aš galvojau jog žinau kokios moters norėčiau šalia savęs, ko labiausiai neįsivaizdavau - tai tokios kaip ji. O ji - nuostabi! Stebuklinga! Paslaptinga ir kerinti savo paprastumu. Paprasta, bet tokia nepaprastai moteriška. Jautri ir kartu labai stipri. Graži ir protinga. Atsidavusi ir mylinti. Draugiška ir tikra. Tikra ir tyra! Ach, koks aš esu laimingas!!! Nuo tos akimirkos kai mes susipažinome, aš pradėjau tapti tikru vyru. Ir vis dar to mokausi, nes ji verta kiekvienos akimirkos, kurią skyriau tam. Jei yra pasaulyje, kas sugebėtų būti su tokiu žmogumi kaip aš - tai ji. Justina Paluckienė tu man nepaprasta! Tavo esybė - gėrio, stiprybės, meilės šaltinis! Ačiū tau už viską! Viską ką davei man!!! Ir visų pirmą - savo meilę! Kodėl rašau viešai? - nes noriu, kad visi žinotų - kokia tu iš ties esi - nepakartojama! Myliu tave.
comments