Mes su tavim jau esame kalbėję,
Mes su tavim jau bandėme įdarbinti šviesos kūrėją.
Mes su tavim išgirdome tylos vertėją,
Mes su tavim apgavome minčių skleidėją.
Ne vienas ir ne du vaikai,
Ne vienas ir ne trys draugai,
Ne vienas ir ne du laikai,
Kai tu iš mano rankų pasprukai.
Bandau suprasti kur diena,
O kur vaivorykštės pradžia.
Bandau atleisti sau - gana,
Bet vėl krentu ant žemės ir dingstu iš čia.
Kai laikas kuria nejučia,
Man nepavyksta išlaikyti, oro burnoje.
Kai metai bėga, vis ratu,
Man nepavyksta eiti su tavim, vienu greičiu.
Atleisk prašau, kad tai sakau,
Bet noriu sugrąžinti tiems iš ko vogiau.
Atleisk prašau, kad nesakiau anksčiau,
Man buvo per sunku prisipažinti, jog geru manipuliavau.
Tamsa nėra tik tuštuma,
Visur gyvena amžina tiesa.
Ir taip! Jei žino kas, kur jos gyja,
Lai padeda ir tiems, kas pasiklydo migloje.
Apakintas vilties, kad bus geriau,
Toliau, per kitų galvas nuėjau.
Kaip lengva pasirodo slysti, kai esi teisus,
Bent iki kito karto, kol suprasi, koks kažkam esi brangus.
Bent iki kito karto, kol suprasi, koks kažkam esi brangus,
Ir vis gi - dovana, tau šis dangus.