Nerijus Paluckas

stalas Daugeliui jau pietūs, bet man dar tik rytas ir tai tas retas rytas, kai gali niekur neskubėti. Gal tik šiandien, bet bent jau šiandien. Kada paskutinį kartą valgėte keptą, dar karštą obuolių pyragą su vaniliniais ledais? Mmm... Na tai kažkas nepaprasto. Kaip nepaprasto yra pabusti ir suprasti, kad esi gyvas ir gyvybė su visomis savo formomis ir dovanojamais jausmais supa tave. Medžiai. Sustingę, bet tvirtai laukiantys pavasario. Murkiantys katinai. Nors jie prašo dėmesio, bet grįžtamasis ryšis, kurį patiria žmogus, ne ką mažiau malonus nei pačiam murkiančiajam tavo ranka. Galų gale kita gyvenimo dalis, gal negyva, bet tokia išskirtinė - kavos skonis. Apskritai jausti skonį. Gal atrodo paviršutiniška, neatsakinga, bet juk tai taip malonu. Malonu jausti, girdėti, matyti, lytėti, mylėti. Mylėti gyvenimą ir kiekvieną smulkmeną jame. Gyvenimas pilnas smulkmenų, tiesiog susideda iš jų ir kuo daugiau tokių smulkmenų pasidaro, paverčiame maloniomis ir reikšmingomis, tuo visuma tampa malonesnė ir pilnesnė. Kaip gera šiandien neskubėti. Net gi su savo mintimis. Leisti joms nusistovėti. Jaučiu kaip galva palengvėjo. Muzika - kas ją sukūrė? Ir vis kuria... Kiek daug istorijų jose įrašyta. Išgyvenimai, su kiekvieno iš mūsų interpretacijomis nusėda taip gyliai. Apskritai, ištisi metai, likimai lyg lede sustingsta ir kas kart išgirdus atitirpina senus prisiminimus, bei su jais susijusius jausmus. Savaiminis laiko mechanizmas. Įsirašo, sušąla, atšyla, gražina ir vėl užšąla. Ir taip nuolat. Kada paskutinį kartą kažkam skambinote - šiaip sau? Ne dėl to kad kažko reikia, ne dėl to kad reikia iš pareigos, bet taip kaip anksčiau, kai tik atsirado galimybė skambinti - dėl to jog taip gera būdavo su kažkuo pasikalbėti ir išgirsti kažkieno balsą? Manau senokai. O juk būdavo tikrai. Kur mes taip skubame? Skubame pamiršdami kokie laimingi būdavome, tiesiog išmokę kalbėtis ir galėdami pasakyti - myliu. Myliu tave mama. Myliu tave tėti. O kur jie dabar? ką jie veikia? Retas turbūt žinome. O gal jie tiesiog sėdi ir laukia kada jūs paskambinsite? Jau daugelis auginame savo vaikus ir manau kiekvienas sutiks kad tas šeimos, vaiko šeimoje jausmas, nei su kuo nepalyginamas. Jis tiesiog magiškas. Mes tėvai esame tokie laimingi! Bet ar neatsitiks taip ir su mumis, kaip mes dažnai elgiamės su savo tėvais? Gal kažkada ir mes taip sėdėsim ir lauksim, kol mums paskambins mūsų vaikai? Gal kartą į savaitę, gal į dvi? Mes esam pavyzdžiai savo vaikams ir dažnas iš jų išaugs kažkuo panašus į mus pačius. Todėl klausiu - ką šiandien veikia tavo tėvas? Mama? Kur mes taip skubame, kad net savaitė įgavo dienos įvaizdį? Ne man vienam taip. Tikiu ir tu tai jautei šimtus kartų. Ką radome čia - kur atbėgome, atšuoliavome lyg žirgai ristūnai? O ar viską sugebėjome pastebėti, kas liko už nugaros? Kad ir metai kurie tirpsta, kaip šiemetinės žiemos sniegas. Aš vėl tyliu. Klausau ką mąstau. Svarstau. Svarstau, kad daug ką prašokome, bet jeigu šiandien aš galiu neskubėti, tai gal galiu taip kas dieną? Na bent jau du kart lėčiau? Juk tai reikštų, dvigubai daugiau visko, negu iki šiol. O jeigu trigubai lėčiau? Mmm... Ir taip gali kiekvienas.
comments