Nerijus Paluckas

IMAG0908_2-small-bigg Žinot būna visko (ne)keisto ima ir nutinka, kad ir ant tai, tą dieną. Prisiminiau. Kažkodėl šiandien. Gyvenome mes viename Vilniaus rajone. Karoliniškėse. Buvom (ne)senai pažįstami. Draugavome. Pakvietė tą kartą draugai į Trakus nuvažiuoti. Diena buvo ne pati gražiausia, panaši kaip šiandien, bet laiko ir noro buvo, todėl sutikome. Susitarėme susitikti kitoje, mūsų gatvės pusėje. Pakeliui kad būtų. Draugai sakė paims su savo automobiliu. Karoliniškėse yra keli požeminiai praėjimai po keliu. Pro vieną iš jų ir mes ėjome. Pamenu rankomis susikabinę leidomės laiptais. Visur varvėjo vanduo. Lengva vėsuma tvyrojo ore, bet nusileidus į patį praėjimą, stojo savitas mikro klimatas. Pagalvojau, kad labai jau tuščia erdvė. Dar užmenčiau akį į kamerą, apvalią, kuri ne aišku ar stebėjo mus ir tada pasirodė jis. Iš karto kažkoks nepažįstamas jausmas aplankė mane. Nežinau ar tą jautė ir ji, dabartinė mano žmona. Jis ėjo iš kitos tunelio pusės. Apsirengęs savo apeiginius drabužius ir berods apsiaustą ant viršaus. Vaizduotė primena, kad lyg kažką laikė rankoje, bet jausmas buvo toks savitas, kad nebuvo noro įdėmiai stebėti kaip jis atrodė, tik kelios mintys spėjo šmėstelėti galvoje. Ką būtent čia veikia popas? Stačiatikių kunigas. Ir iš kur jis eina? Mes gal net trumpam stabtelėjome, bet vėl dėjome žingsnius pirmyn. Iki to momento, kol mes neatsidūrėme akis į akį prieš jį. Pakelė jis delną prieš mus ir sustabdė. Tają sekundę sustojo ir visas gyvenimas. Kunigas mostelėjo ranka kryžiaus ženklą virš mūsų galvų ir tarė: - вечная любовь! (vėčniaja liubof - amžina meilė!) ir daugiau nieko netaręs nuėjo tolyn. Už mūsų nugarų. Palikęs mus stovėti ir tylėti. Daugiau nelabai pamenu. O gal visą kita nebuvo taip (ne)keista.
comments